Be šviesos ir druskos neįsivaizduojamas mūsų gyvenimas. Druska saugo maistą nuo sugedimo ir priduoda jam skonį, o šviesa padeda skleistis bet kokiai gyvybei.
Jėzus druska ir šviesa pavadino savo mokinius, nurodydamas, kokią misiją šiame pasaulyje turės atlikti jo sekėjai: apsaugoti visuomenę nuo moralinio supuvimo ir nušviesti šio gyvenimo patamsius, kad bent kai kas nepasiklystų.
Krikščionis turi gyventi ne sau, bet kitiems. Druska yra sūri ne dėl savęs, bet kad kažką išsaugotų nuo sugedimo.. Šviesa šviečia ne sau, bet kad gyvos būtybės matytų kelią.
Viena iš didžiausių žmogaus pagundų yra gundymas mylėti tik save ir rūpintis tik savimi. Kai Jėzus ruošėsi pradėti savo misiją – skelbti Evangeliją ir kviesti žmones į Dangaus karalystę, prisistatęs velnias siūlė jam duoną ir pasaulio karalystes – jo dėmesį kreipė į save patį: rūpinkis būti sotus, rūpinkis ne tarnauti žmonėms, bet juos valdyti.
Mes, tikintieji žmonės, taip pat esame gundomi užsiskleisti savyje ir rūpintis tik savo reikalais. Jeigu krikščionis kasdien melstųsi, pasninkautų, pastoviai lankytų bažnyčią, bet nesirūpintų šalia jo esančiais žmonėmis, būtų blogas krikščionis. Apie tokį krikščionį Jėzus pasakė: „Jei druska nustotų sūrumo <...> ji niekam netinka ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5,13).
Kai mus, tikinčiuosius, kas nors kritikuoja žodžiu ar žiniasklaidos priemonėse, dažniausiai mes piktai reaguojame ir bandome gintis. Taip, dažnai būna ir negeranoriškos kritikos, tačiau kritika gali būti kaip Dievo dovana, kurios dėka galime geriau save pažinti ir pagyti iš savimeilės.
Mes galime būti gundomi save iškelti aukščiau kitų ir mąstyti: kiti netiki, nedorai elgiasi, o, štai, aš ir į Dievą tikiu ir nuodėmės saugojuosi. Jei šitaip elgiesi, tai pradžia gera, tačiau tai yra tik pradžia, tik pirmas žingsnis, po kurio turi sekti kiti žingsniai, nukreipti į kitus žmones. Pranašas Izaijas sako: „Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje“ (Iz 58, 9-10).
Tą patį kalba ir pats Viešpats: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų tėvą danguje“ (Mt 5,15).
Pasaulio vaikai nenori, kad mes šviestume Kristaus šviesa. Buvo laikas, kai karingi marksistai Kristaus šviesą bandė prievarta apriboti ir uždaryti, kad ji žmonėms nešviestų. Tą šviesą jie vadino tamsa ir prietarais.
Šiandien stebime visiškai panašų reiškinį. Kai kurie išsilavinę žmonės mąsto, jog yra atsiriboję nuo vakarykščių komunistų, bet jie elgiasi visiškai panašiai į juos. Jie nenori, kad mes vaikus mokytume krikščioniško tikėjimo ir elgesio. Jie nenori, kad visuomenė būtų statoma ant krikščioniškų pagrindų. Jie neapkenčia krikščioniško požiūrio į šeimą ir gyvybę., Jei galėtų, šiandien jie mus nustumtų į gyvenimo pakraščius, kad mūsų idėjos nesklistų ir neveiktų visuomenės. Šitie žmonės mojuoja žmogaus teisių ir laisvių vėliava ir sako, kad mes, tikintieji, pažeidžiame tas teises ir varžome žmonių laisves. Jie nesupranta ir nenori suprasti Kristaus Evangelijos, nes jie atmeta esminį jos teiginį, kad tik tiesa žmogų išlaisvina, ir mums nori įpiršti savo mintis, kad nėra vienos tiesos, o žmogaus teisės beveik neribotos.
Iš tikrųjų, laisvė be tiesos yra blogiausia vergija. Tokią „laisvę“ mes matėme per visą sovietinę okupaciją. Už tiesos žodį rizikavome laisve. Vyskupas Teofilius Matulionis už tiesos žodį buvo net tris kartus teisiamas ir mirė ištremtas iš savo vyskupijos. Tačiau, vilkėdamas kalinio drabužį, jis buvo laisvesnis už daugelį.
Dievo žodis šiandien mus skatina prisiimti druskos ir šviesos misiją. Tai nėra lengva misija. Ji gali ir mus versti jaustis, kaip anuomet jautėsi apaštalas Paulius: „Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės... buvau pasiryžęs jūsų tarpe nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 1.3.)
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
